Trumpaplaukis kolis – vidutinio dydžio šuo, kurio nenuminsite gulinčio namie ant grindų, tačiau panorus jį paimti ant rankų ar prireikus kur nors įkelti vis dar galėsite su tuo nesunkiai susidoroti. 
Jis atletiškas, elegantiškos ir išdidžios laikysenos, kurią karūnuoja išskirtinis veislės bruožas – galva. Ji pasižymi švelnia išraiška su tamsiomis, migdolo formos akimis bei kiek komiškai nulinkusiais ausų galiukais. Trumpas, su tankiu poplaukiu kailis gerai apsaugo kolius nuo atšiaurių orų. Tačiau šėrimosi metu namuose be gailesčio byra ant grindų. Trumpaplaukiai koliai būna tokių pačių spalvų, kaip ir ilgaplaukiai: sabalų su balta, trispalviai ir marmuriniai.
Charakteris ir temperamentas
Renkantis būsimą šeimos narį, jo charakteris yra ar bent jau turėtų būti vienas iš svarbiausių kriterijų. Ar „limpa“ šuns ir būsimo šeimininko charakteriai, poreikis poilsiui, sportui ir darbui? Kaip darniai pasirinktasis šuo įsilies į šeimos kasdienybę? Koliai visų pirma susiformavo kaip aviganiai, išveisti su tikslu padėti piemeniui prižiūrėti ir saugoti avių bandą. Toks darbas reikalavo nuolatinio bendradarbiavimo (tiek žodžiais, tiek gestais) tarp piemens ir jo šuns, ir ilgainiui tapo dalimi to, kuo kolis yra šiandien. Karta iš kartos veisėjai kruopščiai rinkosi darbui tinkamus šunis, užtikrindami, kad veislė išliktų lengvai dresuojama bei būtų linkusi į artimą kontaktą su savo šeimininku.
Kai pirmojo pasaulyje projekto Izraelyje, siekusio išvystyti Alzheimerio pagalbinių šunų ruošimo programą, dresuotojai ieškojo tam veislės, jie turėjo sudėtingą reikalavimų sąrašą. Jiems reikėjo veislės, kuri būtų lengvai dresuojama, su dideliu noru žaisti ir dirbti, bet ne pernelyg aktyvi. Veislės, kuri būtų jautri bendraudama su savo šeimininku, bet kartu pakankamai atspari, kad susidorotų su to paties šeimininko nestabiliu elgesiu, nuotaikos kaitomis ir užmaršumu. Veislės, kuri būtų sveika ir nereikli, lengvai prižiūrimu kailiu. Po didelių paieškų, jie pasiekė išvadą, jog vienintelė veislė, atitikusi šiuos visus kriterijus, buvo trumpaplaukis kolis.
– Sophie Harrison, Didžiosios Britanijos Ilgaplaukių ir trumpaplaukių kolių dresūros asociacijos komiteto narė, Kennel Gazette, 2017 rugpjūtis
Žinoma, šiuolaikiniai trumpaplaukiai koliai yra pastebimai nutolę nuo savo darbinių šaknų. Tačiau jie vis dar pasižymi nepaprastai dideliu intelektu ir meile savo šeimai. Puikiai sutaria su kitais šunimis bei gyvūnais, yra santūrūs su nepažįstamaisiais. Tai puikūs kompanjonai tiek jaunam, tiek vyresniam šeimininkui, lengvai prisitaikantys prie kintančių gyvenimo aplinkybių. Net ir užaugę be vaikų, koliai įprastai intuityviai moka su jais tinkamai elgtis – jie linkę būti kantrūs, švelnūs žaidimų partneriai ir globėjai. Tačiau nepamirškime, kad šunys jaučia tiek fizinį skausmą, tiek ir psichologinę įtampą, todėl nepaprastai svarbu yra ir vaikus išmokyti tinkamai elgtis su šunimi. 
Daugelis trumpaplaukių kolių augintojų akcentuoja veislei būdingą vadinamąjį „išjungimo mygtuką“ (angl. „off switch“). Namuose jų tarsi nėra, o išvedus į lauką – atgyja, tampa veržlūs ir pasiruošę darbui. Puikiai gali lojimu pranešti apie atėjusius svečius, tačiau tikrai neturi jokios agresijos. Beje, kolių balsingumas gal net vertas atskiro paminėjimo. Jų lojimas gana specifinio, aukšto tembro, tačiau be lojimo, koliai turi dar ištisą žodyną: jie gali murmėti, niurnėti, urgzti, garsiai dūsauti ir panašiai reikšti nuomonę. Ne kartą teko girdėti: „Mano kolis tiesiog įsimylėjęs savo balsą“. Žinoma, toli gražu ne visi jie tokie triukšmadariai, bet… esate perspėti.
Pagaliau veislė yra žinoma dėl savo jautrumo ir gero intuicijos jausmo, kurių dėka puikiai prisitaiko prie skirtingų šeimos narių poreikių bei pomėgių, jaučia dienos ritmą, jūsų nuotaiką, psichologinę būseną ir net ligas. Sakysite, kad šiomis savybėmis pasižymi ir kitos veislės, bet kolių atveju jos tokios stiprios, kad ne mažai kolių veisėjų ir augintojų jų gebėjimus pajausti ir sureaguoti gretina su įprastai tik žmonėms priskirtina empatija. Dėl šių bruožų užsienyje jie neretai tampa puikiais kaniterapijos ar „signaliniais“ šunimis, kurie epilepsija sergančius šeimininkus perspėja apie artėjantį priepuolį, diabetikus – apie hipoglikemiją ir pan.
Priežiūra? Kokia priežiūra?
Juokai juokais, bet, žinoma, šunį prižiūrėti reikia. Šiuo atveju – kartais pašukuoti, retkarčiais išmaudyti. Palyginus su ilgaplaukiu koliu, trumpaplaukiui reikia mažiau šukavimo ir priežiūros (plaukai nesivelia, darganotu oru taip neišsitepa, šabakštynuose neprisivelia varnalėšų ir t.t.), tačiau tai nereiškia, kad jie mažiau šeriasi. Kai šeriasi, lengviausias būdas tą laikotarpį išgyventi – išmaudyti savo šunį ir šukuoti, šukuoti, šukuoti (patarčiau lauke, jei nenorite, kad namie visi paviršiai būtų padengti poplaukio, it sniego, sluoksniu).
Jauni koliukai ypač lengvai išmoksta neteršti namuose, tai labai švarūs šunys, paprastai vengiantys purvo vonių lauke. Dauguma jų yra vidutinio energijos lygio, bet, lyginant su ilgaplaukiais, greičiausiai reikalaus didesnio fizinio ir protinio užimtumo.
Kas toliau?
Galbūt pirmiausia dėmesį į trumpaplaukį kolį atkreipia jo elegantiškos linijos, lengvai prižiūrimas kailis ir kilni prigimtis. Tuomet, pažinus šio šuns neįtikėtiną gabumą prisitaikyti, aukštą intelektą ir atsidavimą savo žmonėms, gali jau atrodyti, jog tai vienas geriausių pasirinkimų šeimai. Tačiau dar ne viskas. Yra keletas dalykų, kuriuos taip pat turėtumėte apsvarstyti, jei rimtai domitės trumpaplaukiais koliais. Jau artimiausiu metu parašysime apžvalginius straipsnelius šiomis temomis:
- Laisvalaikis su trumpaplaukiu koliu ir jo dresūra
- Sveikata
- Galimai neigiami veislės bruožai ir kam šie šunys netinka
Tekstas – Justinos Lelienės, nuotraukos – Suvi Lehto.
